2007 m. gruodžio 1 d., šeštadienis

Puntuko akmuo

Istorija

Tai buvo tik laiko klausimas...
Nors ir Lietuva lygumų kraštas, bet vieną kitą didesnį akmenėlį galima atrasti.

2003 liepos 18 d. grįždami iš tradicinio laipiojimo turo po Europos uolas ir kalnus (tą kartą buvome Italijos Dolomituose), užsukome pas pažįstamus į Anykščius.
O kuo Anykščiai garsūs? ... Be didelių svaičiojimų daugelis prisimins vieną didžiausių Lietuvos akmenų PUNTUKĄ. Tai štai ir mes jį prisiminėme svečiuodamiesi pas draugus. Sėdom į mašiną ir jau liečiame paminklą garsiems Lietuvos lakūnams Dariui ir Girėnui. Tom dienom buvo 70-metis jų nepaprastam žygdarbiui.

Paminklas kietas, nesuglamžomas ir jokios žalos lipdami ant jo nepadarysime... O dar ir noras lipti, tiesiog, siaubingas.
Taip ir atsirado Lietuvoje pirmieji boulderingo maršrutai.

http://www.focusdep.com

Kursiu nerijos nacionalinis parkas

Savitos klimatinės sąlygos lemia, kad Kuršių nerijoje susidarė jai būdinga augalija, o tai turi reikšmės ir vabzdžių rūšinei sudėčiai bei gausumui.

Tik nerijoje rasta kopinė smiltvapsvė (Podalonia luffii) bei pajūrinė laibavapsvė (Crossocerus imitans). Jos įtrauktos į Lietuvos Raudonąją knygą. Čia taip pat gyvena sparčiai visame areale nykstanti žirgelių rūšis - mažoji strėliukė (Ischnura pumilio). Naglių ir Grobšto gamtos rezervatų bei Parnidžio kraštovaizdžio draustinio kopose galima aptikti įdomią smėlinę auslindą (Labidura riparia). Abi minėtos rūšys taip pat įrašytos į Raudonąją knygą.

Nerijoje galima sutikti įvairiausių žygių (Carabidae) šeimos atstovų. Tai naudingi ir plėšrūs vabalai. Dažnai sutinkamas sodinis žygis (Carabus hortensis) bei Carabus nemoralis ir Carabus violaceus. Gausiai Smiltynėje randamas Carabus convexus, kuris Lietuvoje yra labai retas. Kopgalio kopose rastas taip pat retas Veterhalio žygis (Masoreus wetterhali). Retkarčiais galima rasti daugiataškių žygių (Blethisa multipunctata), o šviesiose pušynuose - dėmėtžygių (Cymidid macularis).

Sparčiai nykstančių vabalų kategorijai priklauso pajūrinis šoklys (Cincindela maritima) įrašytas į Lietuvos Raudonąją knygą. Jo populiacija randama Grobšto gamtos rezervate. Baltalūpis šoklys (Cincindela hybrida) aptinkamas visoje nerijoje.

Negausiuose Kuršių nerijos vidiniuose telkiniuose gyvena kitur retos duselės (Hydroporus planus ir H.incognitus), rudaūsės dusios (Copelatus ruficollis) bei mūsų krašte reti dumbliavabaliai (Agabus sturmi ir A.subtilis). Kartu su stambių dusių rūšimis stovinčio vandens telkiniuose nesunku aptikti didžiulių paprastųjų degutvabalių (Hydrous piceus).

Iš 18 Lietuvoje gyvenančių maitvabalių (Silphidae) rūšių 11 užregistruota Kuršių nerijoje. Tai nepakeičiami gamtos sanitarai. Nidoje pastebėtas nedažnai Lietuvoje randamas juodasis duobkasys (Nicrophorus humator).

Kuršių nerijos puošmena - margasis grambuolys (Polyphylla fullo). Šis stambus vabalas gyvena tik pietryčių Lietuvoje ir Kuršių nerijoje. Būna metų, kada grambuolių pagausėja, tačiau dažniausiai aptinkami pavieniai vabalai. Kopų gyventojas yra kopinis mėšlavabalis (Aegialia arenaria). Sparčiai nykstančioms vabalų rūšims priskirtinas Kopgalyje rastas marmurinis auksavabalis (Netocia lugubris). Šis vabalas, kaip ir margasis grambuolys, įrašytas į Raudonosios knygos puslapius.
Nerijos pušynams būdingi šie ūsuočių (Cerambycidae) šeimos atstovai: pušiniai ožiaragiai (Monochamus galloprovincialis pistor), trumpaūsiai medkirčiai (Spondylis buprestoides), ilgaūsiai pušiagraužiai (Acanthocinus aedilis), violetiniai ūsuočiai (Callidium violaceum). Kopų gluosnynuose neretas gluosninis kelmagraužis (Lamia textor). Nacionaliniame parke sutinkami Lietuvoje reti dvispalviai medkirčiai (Rhamnusium virgo).

Kuršių nerijoje lankytojus džiugina spalvingi dieniniai drugiai. Gegužės mėnesį atviresnėse nerijos vietose, apaugusiose kartenėmis, galima pamatyti nuostabų vaizdą - dešimtimis skraido gležni baltukai su ryškiai oranžinėmis sparnų viršūnėlėmis. Tai - aušrelės (Anthocharis cardamines). Šių drugių patelės - be oranžinių dėmių ir daug retesnės už patinėlius. Vasarai įpusėjus, retuose pušynėliuose pasipila pušyniniai satyrai (Hipparchia semele). Įdomu tai, kad Kuršių nerijoje šios rūšies drugiai yra gerokai didesni už kitų Lietuvos vietų gentainius. Rudeniop kartais labai gausiai migruoja spalvingiausi mūsų krašte dieniniai drugiai - admirolai (Vanessa atalanta), usninukai (Vanessa cardui), spungės (Inachis io), šeiriai (Nyphalis antiopa). Pastarųjų ypač gausu rugpjūčio mėnesį, kuomet sunokę vaisiai krinta žemėn. Jie būna "aplipę" šeiriais. Dar spalio mėnesio giedresnėmis dienomis gali stebėti pulkus usninukų (Cynthia cardui), tupiančių ant paskutinių rudens žiedų. Retkarčiais pasitaiko machaonų (Papilio machaon) ar kilniųjų vaivų (Apatura iris), bet nerijoje - tai laikini drugiai, kadangi čia nėra užtektinai jų vikšrams reikalingų augalų. Kraujalakis melsvys (Maculina teleius), įtrauktas net į Tarptautinę Raudonąją knygą, pastebėtas tik vieną kartą prie Nidos. Jo lerva iš pradžių minta kraujalakės lapais, o vėliau parazituoja skruzdėlynuose, misdamos skruzdžių perais.

http://www.cyberdunk.com/

Lietuvos gamtos stebuklai

Vidurvasarį Portugalijos sostinėje Lisabonoje per pompastišką ceremoniją paskelbti septyni naujieji pasaulio stebuklai.
Šis įvykis pasaulyje sulaukė didžiulio atgarsio. Idėja išrinkti septynis naujuosius stebuklus priklauso garsiam kino kūrėjui, pilotui ir milijonieriui šveicarui Bernardui Weberiui. Tokia mintis jam kilo dar 2001 m. kovą, kai fanatiškasis talibų režimas Afganistane sugriovė net 1500 metų senumo milžinišką budos statulą Bamiyan.
Svarbiausia pasiūlytos iniciatyvos ypatybė, kad rinkti naujuosius stebuklus patikėta ne autoritetingai komisijai, bet visiems pasaulio piliečiams. Analogo neturinti balsavimo kampanija tęsėsi ilgiau kaip metus. Joje dalyvavo apie du šimtus pasaulio valstybių, o už vieną ar kitą įspūdingiausią pasaulio statinį internetu ir telefonu balsavo apie šimtą milijonų žmonių.
Nepaisant to, kad kilo nemažai aistrų dėl to, kas pateko ir kas nepateko į šį sąrašą, kai kurios šalys suskubo rinkti ir skelbti savuosius stebuklus. Neabejotina, kad bet kurio gamtos ar kultūros objekto paskelbimas stebuklu yra sąlyginis dalykas. Dėl nuomonių skirtumo visada atsiras žmonių, teigiančių kitaip.
Tačiau susitarimas arba bendra nuomonė ir yra pagrindinis vardiklis, kuris atspindi bendrą požiūrį į tai, kas yra vertingiausia, arba bent į tai, ką reikėtų laikyti išskirtinės reikšmės objektais.

Ar reikia Lietuvai stebuklų?..

Renkant naujuosius pasaulio stebuklus kurį laiką visos pasaulio valstybės galėjo siūlyti savo nominantus.
Deja, Lietuvoje nebuvo nė krustelėjimo, kad koks nors mūsų šalies gamtos, istorijos ar kultūros objektas būtų bent pasiūlytas tapti pretendentu į naujuosius pasaulio stebuklus. Vadinasi, mes ir patys nežinome, ar turime ką nors tokio ypatingo, išskirtinio, arba dauguma esame nuomonės, kad Lietuvoje nieko nėra nieko, kas galėtų nustebinti pasaulį.
Pastaroji nuomonė iš dalies teisinga, nes pasauliniu mastu unikalių stebuklų mūsų šalis turi gal tik vieną kitą...

Esame unikalūs, nepakartojami ir turime kuo didžiuotis. Taigi išsirinkti savuosius stebuklus, net jeigu ne stebuklus, o vertingiausius savo krašto gamtos ir kultūros objektus, – garbės reikalas. Tokie objektai įgytų dar didesnę vertę, pritrauktų daugiau lankytojų, skatintų patriotizmo ir pasididžiavimo savo šalimi jausmus...

Mūsų paveldas ir lietuvių mąstysena...

Lietuvos gamtos stebuklai...

1. Kuršių nerija
2. Nemuno delta
3. Aukštaitijos nacionalinis parkas
4. Karstinės įgriuvos Biržų rajone
5. Nemuno kilpos
6. Medvėgalio ir Šatrijos kalvos
7. Žuvinto ežeras

http://www.talkdep.com

Lietuva yra rytinėje Baltijos jūros pakrantėje, daugiau kaip už 1000 km nuo Atlanto vandenyno, Nemuno baseine, Šiaurės pusrutulio vidutinėje šiluminėje juostoje.
Per ilgą ir sudėtingą Lietuvos teritorijos geologinę raidą susidarė įvairių naudingųjų iškasenų, kurios dėsningai pasiskirsčiusios žemės gelmėse. Lietuvoje randama šių naudingųjų iškasenų: klinties, dolomito, kreidos, gipso, anhidrito, druskų, naftos, požeminių vandenų. Lietuvos žemės gelmės nėra labai turtingos, bet kai kurių iškasenų telkiniai gana dideli.
Lietuva - lygumų (žemumų ir kalvotų aukštumų) kraštas. Žemumos sudaro didesniąją šalies teritorijos dalį. Lietuvos paviršius virš jūros lygio iškilęs vidutiniškai 100 m. Į rytus nuo Pajūrio žemumos yra Žemaičių aukštuma, kurioje iškyla aukščiausios kalvos: Medvėgalis, Šatrija, Girgždūtė.
Paviršiaus susiskaldymas į palyginti nedidelės žemumas ir aukštumas formuoja kraštovaizdžių ivairovę.
Lietuva yra vidutinių platumų klimato juostoje. Čia vyrauja pereinamasis klimatas iš jūrinio į žemyninį (vidutinis žemyninis su jūrinio klimato požymiais).
Lietuvos upių tinklas gana tankus, tačiau ne visur vienodas: Šiaurės Lietuvoje, Žemaičių aukštumos pietvakariuose, Užnemunės žemumoje - tankesnis, Pietryčių Lietuvoje - retesnis. Lietuvos teritorijoje išskiriami šeši pagrindiniai upių baseinai. Upės skiriasi metiniu nuotėkiu, nuolydžiu, maitinimo, tekmės pobūdžiu. Neįmanoma įsivaizduoti Lietuvos be NEMUNO - didžiausios ir svarbiausios mūsų upės. Palyginus su kitomis pasaulio upėmis, ji nėra didelė, ją pralenkia per šimtus ilgesnių upių. Tačiau mums Nemunas - ilgiausia upė, Lietuvos upių ir upelių tėvas, brangus gamtos turtas, upė, lėmusi mūsų valstybės istorijos ir kultūros raidą. Prie jos kūrėsi pilys, greičiau negu kitur augo miestai ir miesteliai. NEMUNO vardas skamba legendose, padavimuose, eilių ir dainų posmuose. NERIS - didžiausias Nemuno intakas, antroji pagal ilgį Lietuvos upė. Neries intakai: Šventoji (246), Vilnia (80), Žeimena (80), Musė (72), Vokė (36).
Lietuva - ežerų kraštas. Lietuvoje yra per 2800 ežerų, didesnių kaip 0,5 ha, ir per 3000 mažesnių ežerėlių. Visi ežerai užima apie 1,4% Lietuvos teritorijos. Po Lietuvą jie pasiskirstę nevienodai. Vidurio Lietuvoje ežerų labai mažai arba visai nėra. Šiek tiek jų daugiau Švenčionių ir Žemaičių aukštumose, o daugiausia - Baltijos Aukštumose. Didžiausieji ežerai - Drūkščiai, Dysnai, Dusia, ilgiausieji - Asveja (Dubingių ežeras), Aisetas, Sartai, Veisiejis, giliausieji - Tauragnas, Malkėsnaitis, Galstas. Lietuvos ežerus maitina požeminis, paviršiaus nuotėkio, kritulių ir upių vanduo. Lietuvos ežerų dubenys daugiausia yra ledyninės kilmės.
Baltijos jūra - viena jauniausių jūrų pasaulyje. Baltijos vandens druskingumas nedidelis, potvynių ir atoslūgių svyravimai neryškus. Jūra sekli, bet gana audringa. Didžiulis Baltijos jūros turtas - žuvys. Klaipėdos uostas svarbus užsienio prekybai. Baltijos jūra eina laivybos keliai į Europos ir kitų žemynų valstybes. Taip pat Baltijos pajūris puiki vieta poilsiui.
Lietuvoje daugiausia nelabai derlingų, rūgščių, velėninių jaurinių dirvožemių. Derlingiausi Lietuvos dirvožemiai - velėniniai karbonatiniai. Jų daugiausia yra Vidurio Lietuvoje, ypač jos šiaurėje. Vakarų Lietuvoje dirvos drėgnesnės, rūgščios. Rytų Lietuva - kalvota, miškinga, jos dirvožemiai smėlingi, todėl čia nelabai tinkamos sąlygos ūkininkauti.
MIŠKAI - žaliasis krašto apdaras. Kadaise miškais buvo apaugusi beveik visa Lietuvos teritorija. Dabar miškai Lietuvoje užima 30,1% teritorijos. Lietuva - mišriūjų miškų kraštas, nes čia drauge dažniausiai auga įvairių rūšių lapuočiai ir spygliuočiai. Lietuvoje daugiausia pušynų - daugiau kaip trečdalis visų miškų. Didelių jų masyvų yra Pietų ir Pietryčių Lietuvoje, pajūryje. Lietuva yra vidutinio klimato miškų zonos mišriųjų miškų pozonyje. Didžiausi miškų masyvai likę ten, kur dirvožemiai skurdūs, nenašūs. Lietuvoje labiausiai paplitę pušynai, eglynai ir beržynai.
GYVŪNIJA. Didelių pokyčių, padariusių daugiausia žalos gyvūnijai, įvyko dėl žmogaus ūkinės veiklos. Be saiko medžiojant buvo išnaikinti taurai, stumbrai, rudieji lokiai, bebrai, elniai. Dabar miškuose gyvena stambūs gyvūnai: briedžiai, elniai, šernai, stirnos, muflonai. Yra plėšrūnų - vilkų, kiaunių, lūšų, mangutų. Taip pat didelė miško paukščių įvairovė - geniai, starzdai, zylės, gegutės, volungės, lakštingalos ir kt.Priekrantėse gausu žuvų: ešerių, strimelių, kilkių, menkių, plekšnių. Vis mažiau sugaunama lašišų, žiubrių, ungurių.
Lietuvoje veikia vientisa gamtos apsaugos sistema: 11 gamtos parku, 359 draustinis, 5 rezervatai. 1981 m. išleista Lietuvos Raudonoji knyga.

http://www.focusdep.com/



Turizmas Lietuvos saugomose teritorijose

Daugelis gražiausių ir gamtiniu bei kultūriniu požiūriu vertingiausių Lietuvos vietų turi saugomų teritorijų statusą - net 12 procentų šalies ploto užima 5 nacionaliniai, 30 regioninių parkų, 254 draustiniai, 2 kultūriniai ir 3 gamtiniai, 1 biosferos rezervatas, virš 400 gamtos paveldo objektų. Šiuo metu kuriamas ES mastu svarbių saugomų teritorijų tinklas Natura 2000.

Tai išties solidus mūsų šalies ir visuomenės turtas, kurį turime ne tik saugoti, puoselėti, bet ir panaudoti turizmui plėtoti. Nors visos saugomos teritorijos yra vertingos ir įdomios pažintiniu požiūriu, jų lankymo sąlygos ir turizmo organizavimo galimybės labai skiriasi.

Rezervatai – griežčiausiai saugomos teritorijos, bet kultūriniuose rezervatuose (Kernavės, Vilniaus pilių) turizmas yra skatintina ir aktyviai vystoma veikla. Gamtiniuose rezervatuose (Čepkelių, Kamanų, Viešvilės) ūkinė veikla ir lankymasis yra draudžiami, tačiau galimos trumpalaikės pažintinės kelionės tam pritaikytais maršrutais lydint rezervatų darbuotojams. Muziejinės ekspozicijos administracijose, trumpa kvalifikuoto gamtos gido vedama ekskursija medinių lentelių takais virš pelkės pakloto ir galimybė iš apžvalgos bokštų apžvelgti aukštapelkių tolius bei pasiklausyti paukščių balsų kleketavimo – tai pagrindinė turistinė veikla gamtiniuose rezervatuose.

Mūsų šalies draustinai labai įvairūs savo dydžiu, saugomomis vertybėmis, lankymo galimybėmis. Rekreacinė veikla, galinti turėti neigiamos įtakos saugomiems objektams, yra ribojama, o tam tikrais laikotarpiais net draudžiama. Lietuvoje yra 254 valstybiniai ir virš 100 savivaldybių draustinių (2,5 % šalies ploto). Kraštovaizdžio, geomorfologiniai, geologinių draustinai, kurie įsteigti reprezentatyviausiems ir vertingiausiems šalies kraštovaizdžiams, reljefo formų įvairovei, atodangoms, riedulynams, įgriuvoms apsaugoti ir reprezentuoti, yra gana žinomi ir lankomi (Apuolės, Germanto, Raigardo, Šventosios, Ūlos, kraštovaizdžio, Juozapinės, Dvarčionių, Linkuvos, Nevaišių, Pratkūnų, Skersabalių geomorfologiniai, Nemunėlio – Apaščios, Pelyšos geologiniai draustiniai). Hidrografiniai draustinai skirti upių ir upelių slėnių, ežerų kantų struktūrai išsaugoti, jie taip pat yra gana dažnai lankomi ir šalies visuomenei žinomi – tai Lietavos, Širvintos, Visinčios, Virvytės, Vilnios, Glėbo draustiniai. Yra ir grupė draustinių, kurie turistų visiškai nedomina – dirvožemio apsaugai skirti draustiniai, arba juose lankymas labai ribota ir be lydinčio asmens yra betikslis (teritologiniai – saugantis šikšnosparnius, entomologiniai – drugių ir kitų vabzdžių apsaugai, herpetologinia – balinių vėžlių apsaugai). Ornitologiniai draustiniai gali pritraukti paukščių stebėtojus, ichtiologiniais draustiniais (skirti žuvų išteklių apsaugai) paskelbtos švariausios ir turistų mėgiamos mūsų upės – Žeimena, Šventoji, Dubysa, Jūra). Net 39 didieji pelkynai, kurie nepatenka į valstybinius rezervatus ir valstybinius parkus turi telmologinio draustinio statusą. Jie gali dominti tik prisiekusius gamtininkus. Juose lankytis be patyrusio gido ne tik kad klaidu, bet ir pavojinga. Be to reikia priminti, kad telmologinius ir ornitologinius draustinius lankyti draudžiama nuo balandžio iki rugsėjo mėnesio – paukščių perėjimo ir veisimosi ir jauniklių auginimo metu.

Paveldo (gamtos ir kultūros) objektai – atskiri arba sudarantys grupes gamtos objektai ir nekilnojamosios kultūros vertybės, saugomi dėl jų mokslinės, kultūrinės, pažintinės ir kitokios vertės. Šalyje yra 414 valstybinės reikšmės gamtos paveldo objektų (medžiai, šaltiniai, akmenys, reljefo formos ir kt.) ir 3719 – kultūros paveldo objektų (dvarai, bažnyčios, pilkapiai ir kt.). Iš šio skaičiaus patys vertingiausi - 161 paskelbtas gamtos paminklais, o beveik tūkstantis – kultūros paminklais.

Didžiausią saugomų teritorijų sistemos dalį sudaro nacionaliniai ir regioniniai parkai. Juose ne tik saugomos gamtos ir kultūros paveldo vertybės, kraštovaizdžio ir biologinė įvairovė, bet ir sudaromos sąlygos su jomis susipažinti, plėtojama rekreacinė veikla, pirmiausia pažintinis ir kaimo turizmas. Tai mūsų šalies gamtinio turizmo aukso fondas. Pastoviai gerinamos turistinės infrastruktūros tinklas, steigiami lankytojų centrai, gerinama informacinė sistema, kuriasi vis daugiau kaimo turizmo sodybų. Tačiau nereikia užmirštį, kad šios teritorijos turi išskirtinį – saugomų teritorijų – statusą, todėl stovyklaudami ir keliaudami venkite triukšmo, nepažeiskite parkų lankymo taisyklių, stenkitės automobilį palikti tik nurodytose vietose. Keletas pastabų ketinantiems aplankyti valstybinius parkus:

• Parkuose skatinamas visų pirma pažintinis, ekologinis turizmas, noriai priimamos jaunimo, moksleivių grupės.
• Vietas stovyklavimui ir ekskursijas stenkitės užsisakyti iš anksto;
• Apsilankymą parkuose geriausiai pradėti nuo lankytojų centro, žymiai geriau pažinsite parką, jei naudositės vietinių gidų paslaugomis;
• Stovyklauti galima tik nurodytose vietose
• Skirtingose parkų zonose yra skirtingas lankymosi režimas ir galimybės stovyklauti. (pvz., lankytis parko rezervatuose draudžiama visus metus, zoologinio profilio draustiniuose draudžiama nuo balandžio iki rugsėjo mėn., kitose teritorijose tai neribojama).

Šalies nacionaliniuose ir regioniniuose parkuose jau yra kur pailsėti ir pakeliau ir čia laukiami visi siekiantys pažinti Lietuvos kultūrinį bei gamtinį paveldą, ieškantys gamtoje harmonijos ir įkvėpimo.

http://www.cyberdunk.com/