Lietuva yra rytinėje Baltijos jūros pakrantėje, daugiau kaip už 1000 km nuo Atlanto vandenyno, Nemuno baseine, Šiaurės pusrutulio vidutinėje šiluminėje juostoje.

Per ilgą ir sudėtingą Lietuvos teritorijos geologinę raidą susidarė įvairių naudingųjų iškasenų, kurios dėsningai pasiskirsčiusios žemės gelmėse. Lietuvoje randama šių naudingųjų iškasenų: klinties, dolomito, kreidos, gipso, anhidrito, druskų, naftos, požeminių vandenų. Lietuvos žemės gelmės nėra labai turtingos, bet kai kurių iškasenų telkiniai gana dideli.

Lietuva - lygumų (žemumų ir kalvotų aukštumų) kraštas. Žemumos sudaro didesniąją šalies teritorijos dalį. Lietuvos paviršius virš jūros lygio iškilęs vidutiniškai 100 m. Į rytus nuo Pajūrio žemumos yra Žemaičių aukštuma, kurioje iškyla aukščiausios kalvos: Medvėgalis, Šatrija, Girgždūtė.

Paviršiaus susiskaldymas į palyginti nedidelės žemumas ir aukštumas formuoja kraštovaizdžių ivairovę.

Lietuva yra vidutinių platumų klimato juostoje. Čia vyrauja pereinamasis klimatas iš jūrinio į žemyninį (vidutinis žemyninis su jūrinio klimato požymiais).

Lietuvos upių tinklas gana tankus, tačiau ne visur vienodas: Šiaurės Lietuvoje, Žemaičių aukštumos pietvakariuose, Užnemunės žemumoje - tankesnis, Pietryčių Lietuvoje - retesnis. Lietuvos teritorijoje išskiriami šeši pagrindiniai upių baseinai. Upės skiriasi metiniu nuotėkiu, nuolydžiu, maitinimo, tekmės pobūdžiu. Neįmanoma įsivaizduoti Lietuvos be NEMUNO - didžiausios ir svarbiausios mūsų upės. Palyginus su kitomis pasaulio upėmis, ji nėra didelė, ją pralenkia per šimtus ilgesnių upių. Tačiau mums Nemunas - ilgiausia upė, Lietuvos upių ir upelių tėvas, brangus gamtos turtas, upė, lėmusi mūsų valstybės istorijos ir kultūros raidą. Prie jos kūrėsi pilys, greičiau negu kitur augo miestai ir miesteliai. NEMUNO vardas skamba legendose, padavimuose, eilių ir dainų posmuose. NERIS - didžiausias Nemuno intakas, antroji pagal ilgį Lietuvos upė. Neries intakai: Šventoji (246), Vilnia (80), Žeimena (80), Musė (72), Vokė (36).

Lietuva - ežerų kraštas. Lietuvoje yra per 2800 ežerų, didesnių kaip 0,5 ha, ir per 3000 mažesnių ežerėlių. Visi ežerai užima apie 1,4% Lietuvos teritorijos. Po Lietuvą jie pasiskirstę nevienodai. Vidurio Lietuvoje ežerų labai mažai arba visai nėra. Šiek tiek jų daugiau Švenčionių ir Žemaičių aukštumose, o daugiausia - Baltijos Aukštumose. Didžiausieji ežerai - Drūkščiai, Dysnai, Dusia, ilgiausieji - Asveja (Dubingių ežeras), Aisetas, Sartai, Veisiejis, giliausieji - Tauragnas, Malkėsnaitis, Galstas. Lietuvos ežerus maitina požeminis, paviršiaus nuotėkio, kritulių ir upių vanduo. Lietuvos ežerų dubenys daugiausia yra ledyninės kilmės.

Baltijos jūra - viena jauniausių jūrų pasaulyje. Baltijos vandens druskingumas nedidelis, potvynių ir atoslūgių svyravimai neryškus. Jūra sekli, bet gana audringa. Didžiulis Baltijos jūros turtas - žuvys. Klaipėdos uostas svarbus užsienio prekybai. Baltijos jūra eina laivybos keliai į Europos ir kitų žemynų valstybes. Taip pat Baltijos pajūris puiki vieta poilsiui.

Lietuvoje daugiausia nelabai derlingų, rūgščių, velėninių jaurinių dirvožemių. Derlingiausi Lietuvos dirvožemiai - velėniniai karbonatiniai. Jų daugiausia yra Vidurio Lietuvoje, ypač jos šiaurėje. Vakarų Lietuvoje dirvos drėgnesnės, rūgščios. Rytų Lietuva - kalvota, miškinga, jos dirvožemiai smėlingi, todėl čia nelabai tinkamos sąlygos ūkininkauti.

MIŠKAI - žaliasis krašto apdaras. Kadaise miškais buvo apaugusi beveik visa Lietuvos teritorija. Dabar miškai Lietuvoje užima 30,1% teritorijos. Lietuva - mišriūjų miškų kraštas, nes čia drauge dažniausiai auga įvairių rūšių lapuočiai ir spygliuočiai. Lietuvoje daugiausia pušynų - daugiau kaip trečdalis visų miškų. Didelių jų masyvų yra Pietų ir Pietryčių Lietuvoje, pajūryje. Lietuva yra vidutinio klimato miškų zonos mišriųjų miškų pozonyje. Didžiausi miškų masyvai likę ten, kur dirvožemiai skurdūs, nenašūs. Lietuvoje labiausiai paplitę pušynai, eglynai ir beržynai.

GYVŪNIJA. Didelių pokyčių, padariusių daugiausia žalos gyvūnijai, įvyko dėl žmogaus ūkinės veiklos. Be saiko medžiojant buvo išnaikinti taurai, stumbrai, rudieji lokiai, bebrai, elniai. Dabar miškuose gyvena stambūs gyvūnai: briedžiai, elniai, šernai, stirnos, muflonai. Yra plėšrūnų - vilkų, kiaunių, lūšų, mangutų. Taip pat didelė miško paukščių įvairovė - geniai, starzdai, zylės, gegutės, volungės, lakštingalos ir kt.Priekrantėse gausu žuvų: ešerių, strimelių, kilkių, menkių, plekšnių. Vis mažiau sugaunama lašišų, žiubrių, ungurių.

Lietuvoje veikia vientisa gamtos apsaugos sistema: 11 gamtos parku, 359 draustinis, 5 rezervatai. 1981 m. išleista Lietuvos Raudonoji knyga.

http://www.focusdep.com/